» Ar laikui bėgant dingsta paauglių dvasinės vertybės?
 | Gerda | 2010-01-28 - 21:59:03 |
Šiandien viešajame transporte manęs neapleido mintys apie žmonių mandagumą. Paauglys per visą autobusą bėgo nuo keleivių kontrolės, stumdydamas visus, kurie pasitaikė šalia, mat jo kuprinė, kabanti jam ant pečių užima pakankamai nemažai vietos. Jam pabėgti pavyko, išbėgo iš autobuso tarsi vikrus zuikis, po savęs palikęs šleifą: nemandagumo, netakto ir nekultūros.
Tuomet ėmiau mąstyti kas kaltas dėl vaikų mandagumo stokos. Ar tokios savokos kaip pagarba, auklėjimas bei disciplina yra atsinešamos iš namų? O gal mokyklos pedagogai turėtų vaikus mokyti elgtis kultūringai ir mandagiai? Teisės ir pareigos. Tai dvi savokos, kurios realiame gyvenime, viena su kita ypatingai kertasi. Kodėl auganti karta vis labiau sureikšmina savo teises ir pamiršta pareigas? Jie vis kartoja, kad gali kreiptis į asmenis, kurie atsakingi už nepilnamečių apsaugą, apkaltinti tėvus už pliaukštelėjimą per sėdynę ar pakeltą balsą, tačiau jie dažnai pamiršta pareigas, tokias kaip mandagumas bei pareiga vyresniajam ar nuolankumas. Vaikai gina savo teises mokyklose kumščiais, tačiau pamiršta greta esančią pareigą neskriausti jaunesniųjų ar bendraamžių bei nepamiršti, jog visi yra lygūs ir vienodi. Vaikai lengva ranka įsigija cigarečių arba kvaišalų bei juos vartoja, o sudrausminti jau ir baisu darosi – paaugliai agresyvūs ir, kartais neprognozuojami. Tad kas dėl viso šito kaltas? Pamėginkime paanalizuoti susidariusią situaciją bei apžvelgti esančią padėtį mūsų šalyje.
Mokyklų pedagogai bei socialiniai darbuotojai tvirtina, jog tam tikrus pamatus bei požiūrį į gyvenimą vaikai atsineša iš savo namų, kuriuose jie mato tėvų pavyzdį bei elgesį. Dažnai vaikai, iš asocialių šeimų mokykloje elgiasi agresyviai, stumdosi, mušasi bei skriaudžia silpnesnius ar labiau pažeidžiamus, o tokie, dažniausiai būna iš gerų šeimų, kuriose jie nemato smurto, girtuokliavimo bei pykčių. Mokėti „pastovėti“ už save ir sugebėti rasti sau vietą po saule, galima išmokti. Tik tam reikia daug laiko. Svarbu paminėti, jog dažnai patyčios, muštynės mokykloje ar įvairūs apsivardžiavimai vaikus užgrūdina ir jie vėliau tampa psichologiškai stipresniais. Daugelis vaikų mokykloje praleidžia ištisus dvyliką metų. Būtent iš jos į naują gyvenimą jie išeina su pagrindu po kojomis: stiprūs, nepažedžiami, subrendę ir susiformavę kaip asmenybės. Paliktas žaizdas bei randus jie išsineša taip pat, tik laikui bėgant visa tai virsta į gerą patirtį naujuose gyvenimo etapuose.
Tačiau tai nevienintelė nuomonė. Nemažai tėvų tvirtina, kad leidžia vaikus į mokyklą ne tik mokyklinėms žinioms įgyti, tačiau ir tam, kad jie išmoktų dorovingo elgesio bei kultūrosm mokytojų dėka. Tik ar pedagogas suspės per 45min skirtas tam tikros temos išaiškinimui dar ir išdėstyti pareigas bei išmokyti būti tolerantišku, reikšti pagarbą bei mandagumą? Juk tėvai su savo atžalomis būna ištisas dienas bei vakarus (baisu pagalvoti apie statistiką, kuri rėkte rėkia, jog šiuo metu tėvai savo vaikams per dieną skiria 7min.individualiam pabendravimui bei pasikalbėjimui). Tad, mieli tėveliai, jūsų pareiga rūpintis vaikų auklejimu bei jo, kaip augančio individo, formavimusi.
„Mandagumo sąvoka labai plati. Ji apima ne tik išorines apraiškas – mandagią kalbą, mandagią elgseną, mandagią laikyseną, – bet ir vidinę žmogaus kultūrą: savitvardą, atlaidumą, užuojautą, paslaugumą... Etiketo vadovėlį perskaitęs, mandagumo dar neišmoksi. Reikia, žinoma, teorinių žinių, bet svarbiausia – praktinių įgūdžių. Naudinga stebėti kultūringų, išsiauklėjusių žmonių elgesį bei laikyseną, mokytis iš jų.“ Tai Karoliniškių gimnazijos mokytojo A.Urbanavičiaus žodžiai, kuriais ir norėčiau baigti šį straipsnį.
Vandenynas didelis ir neaprėpiamas. Sunku analizuoti bei gilintis į kiekvieną situaciją ar ieškoti kaltų. Viena yra aišku: kuo daugiau dėmesio skirsime augančiai kartai, tuo labiau užtikrinsime mūsų bei mūsų visuomenės gerovę bei ramybę.
