» Paauglių savižudybės – spontaniškas veiksmas ar apgalvotas planas?

Melisa | 2009-10-21 - 17:49:48

Vaikų ir jaunimo savižudybės Lietuvoje – rimta ir sudėtinga šio laikotarpio sveikatos problema, kuri reikalauja tam tikros kontrolės ir prevencijos. Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o dešimt kartų daugiau, tai yra apie 17000, kasmet mėgina nusižudyti. Kasdien Lietuvoje nusižudo 4 – 5 žmonės, o dažnas iš jų – paauglys. Tai daugiau negu žūsta avarijose.
Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad savižudybė ir suicidinis elgesys yra labai retas vaikų ir jaunimo tarpe. Tačiau statistiniai duomenys rodo ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo 50 mokyklinio amžiaus vaikų, dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti, taigi galime teigti, kad savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Daugelis autorių tokį reiškinį sieja su sudėtiniais paauglystės laikotarpio vystymosi ypatumais. Paauglystė dažnai įvardijama kaip kritinis amžiaus tarpsnis, kuriam būdingi fizinės, emocinės bei socialinės raidos šuoliai. Tokiam jaunuoliui sunku suvokti save, suprasti suaugusiųjų pasaulį. Dėl šių priežasčių yra labai svarbu kuo daugiau žinoti apie šią problemą ir jos sprendimo būdus tiek tėvams, tiek mokytojams, kad laiku ir tinkamai būtų suteikta pagalba jaunam žmogui.
Konkretus savižudybės veiksmas įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
Kokios priežastys verčia vaikus ir paauglius pasitraukti iš gyvenimo? Paprasto atsakymo į šį klausimą nėra. Įvairiose teorijose akcentuojamos skirtingos priežastys. Suicidologai sutaria, kad savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai kylantis dėl susikaupusių problemų su kuriomis susiduria jaunas žmogus. Paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikrųjų yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje.
Vaikų ir jaunimo savižudybes dažniausiai įtakoja šie veiksniai:
• patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje);
• egzaminų baimė;
• artimo žmogaus mirtis;
• draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė;
• tėvų skyrybos;
• nelaiminga meilė;
• susikaupusi neviltis sprendžiant problemą: vaikas negali jos išspręsti, susiklosčiusi situacija apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujų problemų .
Labai didelę įtaką vaikų ir paauglių suicidiškam elgesiui daro sutrikęs bendravimas tarp šeimos narių. Šeima – pirmoji ir pati svarbiausia visuomeninė institucija vaiko socialinėje raidoje. Čia įgyjami pirmieji bendravimo, problemų sprendimo įgūdžiai, formuojasi savivaizdis. Ilgalaikė šeimos sistemos dezorganizacija ir dezintegracija dėl tėvo ar motinos netekties, skyrybų, alkoholizmo ar psichinių ligų priskiriama suicidinės rizikos veiksniams. Dažnai bandžiusieji žudytis paaugliai rečiau sulaukia iš tėvų reikiamos pagalbos ir supratimo.
Kiekviena savižudybė paliečia didelį žmonių skaičių: nuo tų, kurie buvo artimi aukai, iki tų,
kurie tiesiog apie tai girdėjo. Todėl savižudybė gali būti užkrečiama, ypač paauglystėje. Jeigu vaiką supančioje aplinkoje kas nors nusižudo, vaikui gali atrodyti, kad savižudybė – priimtinas problemų sprendimo būdas. Suicidiškai elgtis gali būti išmokstama stebinti savižudiškus šeimos narius, artimųjų ar draugų veiksmus arba išgyvenant artimų žmonių netektį. Tokį įsitikinimą gali sustiprinti ir artimųjų žmonių požiūris į savižudybę, kai savanoriškas gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip herojiškas, romantiškas, išskirtinis poelgis.
Taip pat savižudybė gali būti pamėgdžiojama, t.y. vadinama pamėgdžiojimo efektu. Paaugliai kartoja savo mėgstamų herojų – aktorių, estrados žvaigždžių ar kitų garsių žmonių – savižudybes.
Suaugusiųjų reakcija į savižudybę turi būti santūri. Svarbu ne tik neigiamai įvertinti tokį kieno nors poelgį, bet ir aptarti su vaiku kitokias elgesio galimybes. Jokiu būdu negalima nepagarbiai kalbėti apie nusižudžiusiojo asmenybę, jūsų kritiška reakcija turi būti nukreipta tik į nepriimtiną savižudžio poelgį.
Sa¬vi¬žu¬dy¬bių pa¬dau¬gė¬jo ir dėl to, kad gy¬ve¬ni¬mas ta¬po įtemp¬tas, per¬ne¬lyg spar¬tus ir su¬dė¬tin¬gas, su¬stip¬rė¬jo kon¬ku¬ren¬ci¬ja, pa¬dau¬gė¬jo smur¬to, o ry¬šiai tarp žmo¬nių la¬bai su¬sil¬pnė¬jo. Tė¬vai ir vai¬kai sve¬ti¬mė¬ja, žmo¬nėms trūks¬ta ati¬du¬mo vie¬nas ki¬tam, sa¬vi¬tar¬pio su¬pra¬ti¬mo, užuo¬jau¬tos. Sa¬vi¬žu¬džių pro¬ble¬mos bū¬na įvai¬rios, bet jų iš¬gy¬ve¬ni¬mai la¬bai pa¬na¬šūs.
Pa¬aug¬lys žu¬do¬si ne¬su¬vok¬da¬mas, kad sa¬vi¬žu¬dy¬bė nie¬ko ne¬iš¬spren¬džia, ir daž¬nai net ne¬įsi¬są¬mo¬ni¬nęs , jog jo žings¬nis ne¬grįž¬ta¬mas ir yra vis¬ko pa¬bai¬ga. Daž¬niau¬siai jis no¬ri tik pa¬keis¬ti si¬tu¬a¬ci¬ją, bet ne mir¬ti. Mir¬tis yra tik prie¬mo¬nė ne¬pa¬lan¬kioms ap¬lin¬ky¬bėms pa¬veik¬ti.
Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais asmenimis.
Jauni žmonės linkę mėgdžioti gyvenime matomus ir žiniasklaidoje pateikiamus savižudiško elgesio pavyzdžius. Per pastaruosius metus labiausiai sustiprėjo paauglių savižudiški polinkiai, tuose Lietuvos regionuose, kuriuose įvyksta daugiausiai savižudybių. Lietuvos žiniasklaida savižudybes pateikia kaip romantiškus, herojiškus poelgius. Beveik ketvirtadalis studentų nurodė, kad savižudiško elgesio pavyzdžiai juos paveikė bei paskatino mintis apie savižudybę. Tačiau dar labiau šie pavyzdžiai paveikė jaunesnius paauglius (penkiolikmečius, trylikamečius).
Kai kuriose šeimose paauglystė – gan taikus metas, vaikai gerbia savo tėvus, nesvarbu, ar jie puikiai sugyvena tarpusavyje, ar yra išsiskyrę, turtingi ar nepasiturintys. Nustatyta, kad daugelis vaikų bei paauglių, nusižudžiusių ar bandžiusių žudytis, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno ar abiejų tėvų.
Dažnai nemažai tėvų net nemėgina ieškoti su savo vaiku ar paaugliu bendros kalbos, manydami, kad nieko vis tiek nepakeis. Tėvams sunku ištverti savo vaikų paauglystę, kai jie turi savo nuomonę, bando ją apginti, abejoja autoritetais ir piktinasi veidmainyste.
Dažna savižudybių priežastimi tampa tėvų dėmesio stoka. Šiais laikais tėvai dažnai išvyksta uždarbiauti į užsienį, palikdami vaikus svetimų globai. Tai yra didžiulė trauma vaikams. Grįžę tėvai randa vaiką, kuriam pasireiškia psichikos sutrikimai – nemiga, įvairios baimės, šlapimo nelaikymas. Kenčiančiam vaikui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs visateisis šeimos narys. Taigi, vaiko ir paauglio gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka
šeima.
Savižudybės tikimybę didina skurdas šeimoje ar asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nario savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, kad panašiai pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai. Pažįstamų ar žinomų žmonių savižudybė taip pat gali paskatinti žudytis. Ne paslaptis, tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu aprašomi spaudoje. Nekritiškam, nesubrendusiam protui tai - tarsi sektinas pavyzdys. Po nelaimingo atsitikimo ar po bendraamžio savižudybės rizika, kad paauglys gali mėginti nusižudyti, padidėja 6-7-iais procentais.
Savižudybes skatina ir smurtas. Smurto vaizdų itin gausu žiniasklaidoje. Smurto elementai tampa įprasti jaunimo elgesiui, daugėja asocialių ir antisocialių smurtinį elgesį propaguojančių grupių, plinta smurtas šeimoje ir mokykloje. Smurtiniai veiksmai gali būti nukreipti tiek į gyvus objektus, tiek į daiktus. Savižudybės atveju smurtaujama prieš patį save.
Didelė dalis nusižudžiusių ar mėginusių žudytis paauglių piktnaudžiavo alkoholiu ar narkotikais.
Svarbų vaidmenį paauglio socializacijos procese atlieka mokykla. Mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri vadinama vaikų visuomene, kurioje egzistuoja savos taisyklės. Vis didesnius reikalavimus kelia socialiniai ekonominiai visuomenės pokyčiai. Moksleiviai varžosi tarpusavyje dėl geresnių pažymių, didėja reikalavimai stojantiems į aukštąsias mokyklas. Netikrumo dėl ateities jausmą lydi nuolatinė įtampa. Jaunam žmogui sunku spręsti kylančias problemas.
Vienas iš negatyviausių mokyklinių reiškinių – patyčios. Nerimas, mokyklos baimė, nelaimingumo jausmas – reiškiniai, kurie susiję su nuolat patiriamomis patyčiomis. Moksleiviai, iš kurių tyčiojamasi, ir tie, kurie tyčiojasi iš kitų, yra silpniau socialiai integruoti, dažniau mano esą bendraamžių nesuprasti, atstumti, dažniau jaučiasi vieniši, nelaimingi ir dažniau pasižymi blogais akademiniais rodikliais. Lietuvoje atliktais duomenis sunkiausiai patyčias išgyvena penktokai.
Vaikai turintys asmeninių psichologinių problemų, kur kas dažniau gali susirgti depresija ir , nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali atsidurti prie savižudybės slenksčio.
Daugelis žmonių mano, kad savižudybė yra psichikos ligos pasekmė. Tačiau tai nėra tiesa, nors statistika iš dalies patvirtina, kad psichikos negalios savižudybės pavojų šiek tiek padidina. Kitas psichologinis veiksnys įtakojantis savižudybės pavojų yra vaikų depresija. Daugelį metų buvo laikomasi nuomonės, kad vaikai neserga depresija, kadangi vaikų depresijos simptomai skiriasi nuo suaugusiųjų depresijos. Vaikų depresijos simptomus lengva sumaišyti su normatyvinės psichologinės krizės požymiais (ypač paauglystės krize), kuriems būdingi kai kurie depresijos požymiai: sumažėjusi savivertė, sutrikusi dėmesio koncentracija, sustiprėjęs ir padažnėjęs liūdesys, nuovargis..
Tačiau atsiradus depresijai ne visuomet atsiranda mintys apie savižudybę. Paauglys gali nusižudyti dar net neprasidėjus depresijai arba gali ja sirgti, bet nenusižudyti. Nepajėgdami įveikti krizės ir nesulaukdami aplinkinių pagalbos, jaunuoliai gali tapti priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, susirgti psichikos ligomis arba net nusižudyti.
Niekas neapsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų. Išsiskyrimas, artimo žmogaus mirtis, nesėkmės moksle, liga, nemalonūs ar netikėti gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize. Užvaldytas liūdesio, beviltiškumo, bejėgiškumo jaunas žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra sutrikęs, ir mintis nusižudyti jam gali pasirodyti vienintelė išeitis iš asmeniškai sudėtingos situacijos.
Psichiatrai tvirtina, kad nedaug savižudžių savo gyvybės siūlą nutraukia ūmiai – didžiai susijaudinę, iškilus konfliktui ir pan. Absoliuti dauguma žmonių savižudybei rengiasi ilgai, svarsto, laukia pagalbos iš aplinkinių.