» Savižudybių prevencija Lietuvoje

Melisa | 2009-10-21 - 10:10:15

Siekiant sumažinti jaunų žmonių savižudybių skaičių, reikalingi aktyvūs veiksmai. Mažai tikėtina, kad problema sumažės arba išsispręs savaime.
Vaikas negali pats problemos išspręsti, nes susiklosčiusi situacija, menkas gyvenimiškas patyrimas ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas, o tuo pačiu vis mažesnį pasitikėjimą savimi, vis stipresnį bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą.
Savižudybės vienos dažniausių vaikų ir paauglių mirties priežasčių. Todėl savižudybių prevencija yra nepaprastai svarbus dalykas.
Prevencija plačiąją prasme apima tris etapus:
1) Prevencija – tai išankstinės priemonės, padedančios išvengti savižudybės krizės. Pats efektyviausias prevencijos būdas – mokymas atpažinti savižudybės riziką, konstruktyvių problemų sprendimo būdų ieškojimas, į gyvybės išsaugojimą nukreiptų nuostatų formavimas, geranoriškų ir pagarbių santykių tarp mokinių ir mokytojų kūrimas.
Reikia stiprinti psichologinį mokinių atsparumą iškylantiems sunkumams, analizuojant ir mokant spręsti sudėtingas problemas, lavinant bendravimo įgūdžius, gerinant tarpusavio santykius.
Kalbėdamiesi su mokiniais apie savižudybę, mokytojai turėtų drauge su auklėtiniais aptarti, kaip dar žmogus gali pasielgti, kai jam labai sunku, kaip galima įveikti gyvenime kylančius sunkumus, kodėl savižudybė nėra konstruktyvi išeitis.
Tiek tėvai, tiek vaikai turėtų žinoti, kokie ženklai rodo gresiančią savižudybę, ką reikia daryti juos pastebėjus, kur galima gauti reikiamą pagalbą. Taip pat reikėtų žinoti visuomenėje vyraujančius mitus apie savižudybę, kurie dažnai trukdo pastebėti gresiantį jos pavojų.
2) Intervencija – veiksmai ir priemonės, kurių būtina imtis iškilus realiam savižudybės pavojui.
Nepaisant to, kad šiame etape pirmenybė tenka psichinės sveikatos įstaigų specialistams (medikams, psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t.), savižudybė nėra vien medicininė problema. Krizę išgyvenančiam asmeniui daug pagalbos gali suteikti ir artimi žmonės. Tėvai, mokytojai bei moksleiviai turėtų žinoti, ką galima daryti ir ko ne, kai žmogus ne tik kalba, bet ketina ir mėgina nusižudyti. Žinojimas ir sugebėjimas laiku kreiptis profesionalios pagalbos gali išgelbėti gyvybę suicidinę krizę išgyvenančiam asmeniui. Tai vienas svarbiausių žingsnių intervencijoje, kurį gali padėti žengti artimi žmonės. Ypatingai turime būti atidūs staigiems ir ryškiems vaiko elgesio pasikeitimams, pvz., gyvas, judrus ar net triukšmingas vaikas staiga pasidarė tylus, užsidaręs arba, atvirkščiai, buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas pradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos. Neretai nutrūksta draugystė su bendraklasiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas (nustoja sportavęs, meta būrelius), elgiasi nesaugiai (vaiko elgesys kelia pavojų jo paties gyvybei). Vaikas gali pradėti išgėrinėti ar gerti daugiau negu visada, rūkyti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus: grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas ir pan.
3) Postvencija – jos tikslas yra sušvelninti įvykusios savižudybės pasekmes, suteikiant psichologinę ir moralinę pagalbą visiems nusižudžiusio asmens artimiesiems, klasės draugams, mokytojams.
Kiekviena savižudybė paliečia daugelį žmonių. Tai ypatingai skaudi netektis, sukelianti aštrų skausmą, ilgam sutrikdanti dvasinę pusiausvyrą.
Svarbiausia, ką reikia daryti, jei kuris nors iš mokinių nusižudo, rasti profesionalią pagalbą bendraklasiams. Jei mokykloje anksčiau nebuvo sudaryta krizių prevencijos komanda, tai reikia kuo greičiau ją suburti. Pirmasis krizių komandos žingsnis – mokyklos personalo, bendraklasių bei kitų mokinių informavimas.
Taigi visuose savižudybės prevencijos lygmenyse svarbus vaidmuo tenka ne tik specialistams, bet ir mokytojams, tėvams, o kartu ir vaikams. Labai svarbu, kad suaugusieji turėtų pagrindinius prevencinius ir intervencinius įgūdžius, kuriuos būtų galima panaudoti iki įvykstant savižudybei, o taip pat mažinant jos tikimybę. Ne mažiau svarbu būti tinkamai pasirengus postvencijai, kuri būtina savižudybei įvykus. Visa tai užtikrins tinkamą pagalbą sunkumus išgyvenantiems jaunuoliams bei artimų žmonių savižudybę išgyvenantiems žmonėms.
Atliekant savižudybių prevenciją, svarbus vaidmuo tenka galinčioms teikti specializuotą ir bendrą skubią pagalbą krizių ir savižudybių įveikimo tarnyboms – krizių įveikimo centrams arba jų funkcijas atliekančioms tarnyboms. Lietuvoje šią savižudybių ir krizių įveikimo funkciją atlieka psichologinės pagalbos telefonu tarnybos. Dera paminėti, kad daugumos visų Lietuvos psichologinės pagalbos telefonų darbuotojų be tiesioginės pagalbos telefonu atlieka ir žymiai daugiau prevencinių funkcijų – visuomenės švietimo (kaip atpažinti savižudišką elgseną, ką daryti kai tenka sužinoti, kad kažkas ketina žudytis), visuomenės grupių mokymo (savanorių, specialistų, jaunimo ir pan.). Būtent psichologinės pagalbos telefonu tarnybos šiuo metu rodo daugiausiai iniciatyvos kuriant krizių įveikimo centrų modelius.
Pirmasis Lietuvos psichologinės pagalbos telefonas, kuriame dirbo psichologai, buvo įsteigtas 1982 metais. Tai – Vilniaus psichologine konsultacija telefonu, kuri tuo metu dirbo visą parą.
1991 metais įkurtas pirmasis psichologinės pagalbos telefonas Lietuvoje, kuriame pradėjo dirbti savanoriai konsultantai – Vilniaus „Jaunimo linija“. Psichologinė pagalba telefonu šiuo metu yra viena iš populiariausių Lietuvoje psichologinių pagalbų įvairaus amžiaus žmonėms, kurie ketina nusižudyti ar apie tai galvoja.
Šiuo metu Lietuvoje veikia net 62 psichinės sveikatos centrai visuose rajonuose. Šiemet patvirtinta ir Savižudybių prevencijos programa 2003–2005 metams, pagal kurią numatytos ir prioritetinės veiklos kryptys: „informacijos telkimas ir visuomenės nuostatų keitimas, pagalba rizikos grupėms ir asmenims bei moksliniai tyrimai ir analizė”, kurių tikslas – nustatyti prevencinių priemonių poreikį ir veiksmingumą, pagrįsti jų pasirinkimą, ieškoti naujų prevencijos būdų; remiantis oficialiosios pirminės demografinės statistikos ir specialių tyrimų duomenimis, nustatyti sociodemografines savižudybių rizikos grupes Lietuvoje, parengti išvadas ir rekomendacijas, kaip vykdyti veiksmingesnę savižudybių prevenciją ir rengti specialias tikslines savižudybių mažinimo programas (www.jppc.lt).
Taigi savižudybių prevencija Lietuvoje yra sparčiai vykdoma, tačiau, deja, dar ne visi žmonės drįsta naudotis šiomis pagalbos priemonėmis ir ne visada šie prevencijos būdai padeda beviltiškoje padėtyje esančiam žmogui.
Taigi vaikų ir jaunimo savižudybės yra viena iš aktualiausių šių dienų problemų, kuriai spręsti mes turime sutelkti visas jėgas, siekiant sumažinti savižudybei pasiryžtančių jaunuolių skaičių.