» Kokios mokyklos reikėtų?

Melisa | 2009-10-05 - 13:02:59

Mokytojas dažniausiai esti tarsi aukščiau už vaiką, jis tarytum prižiūrėtojas. Mokiniais nepasitikima. Manoma, kad juos reikia nuolatos kontroliuoti. Kaipgi kitaip! Vaikams, paaugliams ir jaunuoliams trūksta savitvardos ir atsakomybės, todėl mokykla atsako už jų veiksmus. Tam mokyklos administracija arba pedagogų taryba primeta taisyklių ir elgesio normų „rinkinėlį“, kurio turi visi be atodairos laikytis. Netikima, kad mokiniai patys gali pasirinkti teigiamus tikslus bei elgesio būdus.
Tokioje mokykloje aiški hierarchija: direktorius, pavaduotojai ir mokytojai – viršuje. Jų darbo „medžiaga“, t.y. mokiniai, kurie neturi galimybės daryti sprendimų, – apačioje. Tokia bendravimo situacija nelygiateise: kai vienas stovi, o kitas – klūpo. Stovintysis galvoja tik apie savo tikslus, apimtas noro kuo greičiau juos pasiekti. Betgi labai retai domimasi mokinių nuomone, mintimis, samprotavimais, pastebėjimais ir jausmais. Mokiniai jaučia, kad jų nuomonė – niekam neįdomi. Dažniausiai tokioje hierarchinėje sistemoje mokinių ir mokytojų santykiai grindžiami baime, o tvarka palaikoma bausmėmis.
Svarbiausias mokyklos tikslas – ne tik teikti žinių, bet ir ugdyti sugebantį pažinti žmogų. Ugdydama asmenybę, mokykla pirmiausia turi padėti kiekvienam suprasti save, suvokti savo tapatybę, rasti gyvenimo tikslą.
Taigi kaip pavadinsime tą mokyklą, kurią kuriame? Tai – humanistinė mokykla, nes remiasi humanistinės pedagogikos ir psichologijos kertiniais teiginiais. Manoma, kad viską galima pasiekti, patenkinus esminius vaiko poreikius: jis turi būti gerbiamas, mylimas, psichologiškai turi jaustis saugus, vertinamas kitų, adekvačiai vertinti save. Kai realizuojami šie poreikiai, skleidžiasi ir auga sveikas, harmoningas žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi bendrosiomis vertybėmis. Tada atsiranda poreikis mąstyti, kurti ir mylėti – būti susijusiam su kitais. Tai pasireiškia kasdieniu teigiamu nusiteikimu matyti kitus, jausti juos ir girdėti, ką jie nori mums pasakyti.
Kuriamą mokyklą galėtume pavadinti demokratiška atsižvelgiant į pagrindinį demokratijos principą – visi žmonės lygūs ir kiekvienas, nuo mažiausio iki didžiausio, yra už kažką atsakingas. Laisvas žmogus gali daryti tai, kas jam patinka, bet tik tol, kol nepažeidžia kito žmogaus teisių ir laisvių. Tokia laisvė yra ne „nuo ko nors“, bet „kam nors“. Tai ne laisvė nuo apribojimų, bet laisvė pasirinkti.
Galėtume ateities mokyklą pavadinti lygiateisiškumo kultūra paremta mokykla. Ši kultūra grindžiama prielaida, kad kiekvienas žmogus yra vertingas.
Kaip bepavadintume mokyklą, ji turi būti „gera“ tiek mokiniams, tiek mokytojams.
A. H. Maslow, kalbėdamas apie sąlygas, kurių reikia, kad vaikas norėtų sužinoti ir suprasti, pabrėžia, kad pirmiausia mokinys turi jaustis patogiai fiziniu požiūriu. Paskui, aišku, turi būti patenkinti aukštesnieji poreikiai, apie kuriuos kalbėjome.
Ko galima išmokti apleistoje aplinkoje besimokantys vaikai? Tie, kurių namuose nėra tvarkos, taip ir nesužino, kokia turi būti normali buitis. Vaikams, ateinantiems į mokyklą iš normalių, sutvarkytų namų, toks vaizdas sukelia nepasitenkinimo jausmą, menkina mokyklos prestižą.
Tokios padėties, kuri matyti kai kuriose mokyklose bei jų bendrabučiuose, negalima pateisinti pinigų stoka. Didelių investicijų tikrai nereikia. Reikia tik pagarbos sau, sumanumo ir noro. Geriau nukabinti nudryžusias užuolaidas ir mokytis prie išvalytų langų. Aišku, iniciatyvą dažniausiai turi rodyti administracija ir mokytojai. Mažai tikėtina, kad mokinė, atsikėlusi nuo suolo su išlindusia vinimi ir pamačiusi suplėšytą kojinę, nuspręs kitą dieną atsinešti plaktuką.
Yra mokyklų, kurių interjeras išpuoselėtas, išgrąžintas, bet atrodo šaltas ir atgrasus, nes mokiniai ten jaučiasi nepageidaujami.
Mokykla ir jos aplinka turi būti patogi, estetiškai patraukli ir demokratiška. Mokiniai ir mokytojai turi jaustis gerbiami ir saugūs.
A. H. Maslow nurodė, kad švietimas, ugdymas turi būti orientuoti į žmogų, turi padėti jam išreikšti save, tapti geresniu žmogumi. Vadinasi, mokymasis tolygus žmogaus tapsmui.
Tam, kad mokykla ugdytų asmenybę, pirmiausiai, ką ji gali padaryti – tai perteikti mokiniams programoje numatytą medžiagą, susiedama ją su gyvenimu. Žinoma, labai svarbu atsižvelgti į moksleivių amžių, taigi ir į jų patirtį. Nuo vaikų darželio iki mokyklos baigimo vaikams reikia aiškinti, kaip visa tai, ko jie mokomi, yra susiję su jais pačiais ir jų aplinka. Gyvenimišką medžiagą mokiniai greičiau įprasmina. Kartu atkrinta išorinio spaudimo būtinybė, pavyzdžiui, gąsdinimas blogais pažymiais. Jei dėstoma medžiaga mokiniams yra reikalinga ir prasminga, ji tampa paskata mokytis.
Mokykla yra ta vieta, kur vaikas patiria, kad jis – visuomenės dalis. Čia vyksta intensyvus bendravimas: mokinių su mokiniais, mokinių su mokytojais, mokytojų ir administracijos. Tokie santykiai dažniausiai nulemia ir mokymosi sėkmę.
Jei bendravimas mokykloje yra tik individualus, t.y. kiekvienas dirba atskirai, rūpinasi vien savo laimėjimais, tai mokiniai tada jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Jeigu darbas mokykloje paremtas rungtyniavimu, kurio metu nustatomi laimėtojai ir nugalėtieji, moksleiviams kyla nerimas, sumažėja mokymosi produktyvumas. Jei vaikas nėra labai gabus ir žino, kad vis tiek pralaimės, tai dingsta bet koks noras mokytis.
Mokykla, kuri remiasi humanistiniais principais, turi skatinti bendravimą, pagrįstą bendradarbiavimu. Toks turi būti ir mokymasis. Tai darbas, kai grupė moksleivių dirba kartu, kad pasiektų bendrą tikslą.
Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas turi savąjį charakterio bruožų, gabumų, patirties ir įsitikinimų derinį.
Mokytojas turi padėti suprasti moksleiviui, kas jis yra, padėti pažinti save. Vaikai turi žinoti, kad kiekvienas mūsų esame gražūs ir vertingi tokie, kokie esame. Turime mylėti save tokius, kokie esame, ir būti mylimi kitų. Savo privalumais reikia remtis gyvenime ir augti kaip asmenybei.
Mokykla turi tapti ta vieta, kurioje mokoma atsakomybės. Kiekvienas mokinys privalo mokėti suformuluoti iškilusią problemą, išnagrinėti turimas pasirinkimo galimybes, įvertinti jas ir priimti sprendimą, kuris, jo manymu, yra tinkamiausias, optimalus. Tada jis turi elgtis taip, kaip pasirinko, ir įvykdyti sprendimą.
Moksleiviai turi suprasti, kad jiems patiems reikia analizuoti ir įvertinti savo elgesį. Jei mokinys įsitikins, kad nesėkmių priežastis – jo veiksmai, turės keisti elgesį.
Jei vaikas blogai elgiasi per pamoką, verta paklausti: „Ką tu darai?“. Jei klausiama geranoriškai, neprimetant praeities pražangų, paprastai mokinys tinkamai įvertina, kas yra negerai. Mokytojas tada gali paklausti, kaipgi reikia elgtis.
Jei mokinys pats negali pasirinkti alternatyvaus elgesio varianto, jei jam tai sunku, gali padėti mokytojas. Kai kada mokytojo pagalba, formuluojant alternatyvas, yra neišvengiama, ypač tais atvejais, kai vaikas nežino, kaip jam pasitaisyti. Galima aptarti su vaiku, kaip jis gali keisti netinkamą elgesį.
Tradiciškai gi būna visai kitaip. Tiek mokytojai, tiek tėvai pradeda gąsdinti: „Jei elgsies netinkamai, būsi nubaustas“. Toks metodas panaikina vaiko atsakomybę už elgesį. Mokytojas pats įvertina elgesį ir nustato bausmę. Bet bausmė neišsprendžia situacijos.
Palyginę šeimą ir mokyklą, galime pastebėti, kad kai kurie jų bruožai panašūs. Ir šeimai, ir mokyklai neparanku pripažinti, jog paauglio sunkumai susiję su šeimoje ar mokykloje vyraujančiais santykiais. Ir šeima, ir mokykla dažnai laikosi nuostatos, jog ji yra „gera“, o tik vienas jos narys „blogas“. Abi jos dažnai yra pernelyg rigidiškos ir nenori ar nesugeba atsižvelgti į vaiko individualybę.
Tėvų ir mokytojų vaidmuo didelis, patenkinant fiziologinius, saugumo, meilės, priklausomybės ir pagarbos poreikius, tačiau jie turi tik sudaryti vaikams palankias sąlygas, bet bandyti „lipdyti“ jų asmenybių pagal savo sukurtą paveikslą.