» Imli postmodernistinė šeima

Melisa | 2009-10-05 - 13:02:20

Šeima – svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.
Vaiko psichologiniai sunkumai dažnai taip pat priklauso nuo santykių šeimoje, o norint juos pašalinti, reikia pakeisti vaiko vaidmenį ir bendravimo su juo stilių.
Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko. Čia vaikas girdi, kas dedasi aplink jį, čia vertinami ir jautriai išgyvenami įvykiai, kuriems nelieka abejingas ir vaikas. Čia jis girdi gimtosios kalbos garsus, tarmę, perima šeimos tradicijas.
Šeimos viena nuo kitos skiriasi auklėjimo normomis, įsitikinimais, nuostatomis. Be šių veiksnių, turi reikšmes ir konkreti auklėjimo praktika, auklėjimo priemonės. Pvz., trejų metų vaikas, prišlapinęs į lovą, nebaudžiamas, o ieškoma kitos išeities, dešimtmetis, parnešęs iš mokyklos pažymių knygelę su pastaba, nebaudžiamas (arba baudžiamas— neleidžiant eiti į kiną). Auklėjimas šeimoje gali būti palaidas, su prieštaringais reikalavimais, vaikams pataikaujama, tenkinamos jų užgaidos. Nors tėvai kartais būna griežti, bet vaikai nekreipia dėmesio į tėvų nuomonę ir pan. Galimas daiktas, kad taip vaikai auklėjami anksti vedusių, patyrimo neturinčių tėvų šeimoje, ypač jei jie patys augo be brolių ir seserų. Antras atvejis — vaikams duodama visiška, laisvė, jie gali „eiti galvomis“. Taip atsitinka arba dėl tėvų apatijos, nusivylimo, nesidomėjimo vaiku ir jo likimu, arba dėl per didelio optimizmo, tikint, kad tokia laisvė išplėtos vaiko gabumus. Tokie tėvai vadovaujasi subjektyviai suprasta laisve arba savo socialiniu prestižu („mano vaikams viskas galima"). Gali būti ir vadinamasis viltingas auklėjimas. Tėvai, tikėdami vaiką turint didelių gabumų (arba jų neturint, nes gabumai klaidingai įvertinami), siekia jį padaryti žmogumi su aukštu socialiniu prestižu, nenorėdami nusileisti savo pažįstamiems ar kaimynams. Yra ir psichologijos bei pedagogikos žiniomis grįstas auklėjimas, kai tėvai, patyrę auklėjimo nesėkmių ar neturėdami intuicijos, stengiasi atsakymo ieškoti atitinkamoje literatūroje, radijo ir televizijos laidose ir kt. Tai, žinoma, gali padėti tėvams geriau susiorientuoti kai kuriose auklėjimo nesėkmėse ir, be to, geriau pažinti vaiko psichiką.
Auklėjimo stilius formuoja vaiko elgesį, siekius ir jo asmenybės bruožus. Dažniau aptinkami auklėjimo kraštutinumai pasireiškia arba dideliu liberalizmu, arba griežtumu, autokratizmu.
Griežtas tėvų elgesys, fizinės bausmės, vaikų sumanymų atmetimas ugdo jų nepasitenkinimą kitais ir savimi, agresyvumą, stipresnių, su didesnėmis vertybėmis susijusių siekimų stoką. Tėvų palankumas vaikui, jo interesų supratimas, rėmimas ir meilė ugdo savarankiškumą, padeda atsirasti aukštesniam aspiracijų lygiui ir pan. Ilgai trunkantis priešiškumas tarp tėvų ir vaiko žalingai veikia jo asmenybės formavimąsi. Bendroji emocinė šeimos atmosfera ir tėvų asmenybė, ypač motinos, yra svarbesnė už auklėjimo techniką.
Vienaip vaiką veikia, kai šeimoje yra švelni, jį globojanti motina ir šiurkštus tėvas, kitaip, kai abu tėvai yra arba šiurkštūs, arba švelnūs. Veiklios ir kritiškos motinos vaikai turi panašių ypatumų, nors vėliau ir jai pačiai tenka patirti tą vaikų kritiškumą. Nekontroliuojanti jausmų motina nepritaria vaikų sumanymams, nepasitiki jais. Toks vaikas išaugęs gali turėti nerimo, agresyvumo bruožų. Motina, kuri visur ir visados globoja vaiką, gali užauginti savimeilį, be vidinės kontrolės individą. Labai griežto, valdingo tėvo vaikams gali trūkti pasitikėjimo savo jėgomis. Jie nemokės tvarkytis gyvenime, jiems stigs stipresnių, veiklą skatinančių ir remiančių motyvų.
Nesant tėvo, vaikas turi augti netekimo situacijoje (netenka atitinkamų emocinių išgyvenimų, nebeturi su kuo save identifikuoti, neturi „vyriško" mąstymo ir elgesio pavyzdžio). Tokiomis sąlygomis neišvengiamai turi persitvarkyti motinos ir vaiko santykiai. Svarbu, kaip tie nauji santykiai susiklosto. Iš dalies naujiems santykiams įtaką daro visuomenėje arba aplinkoje vyraujanti pažiūra į vyro ir moters vaidmenį šeimoje, į vyro netekimą (skyrybos, vieniša motina ir t. L). Labiausiai vaiko psichiką paveikia ne natūralaus tėvo ar jį pavaduojančio vyro netekimas, bet nauji tarpusavio santykiai šeimoje ir su tuo susiję socializacijos poveikiai.. Tėvai skirtingai elgiasi su berniukais ir mergaitėmis. Berniukams duoda daugiau laisvės, pabrėžia jų savarankiškumo reikšmę, o mergaites labiau varžo.
XX amžiuje, pasikeitus mąstymui, pasikeitė ir požiūris į šeimą. Ideali sutelkta šeima užleido vietą tokiai šeimai, kurią galima pavadinti „imlia postmodernistine“.
Šeima imli, nes ji nebėra izoliuota nuo visuomenės. Asmeniniai kompiuteriai, faksai, atsakikliai darbo reikalus perkelia namo. Vaikų priežiūros įstaigos, priklausančios biurams ir gamykloms, suartina darbą su namais. Televizija „atneša“ į namus išorinio pasaulio įvykių. Gausūs televizijos šou smulkmeniškai narsto šeimos problemas.
Pakito ir šeimos kertinės nuostatos. Visų pirma, romantiška meilė transformavosi į sutarimu grindžiamą meilę. Šioji meilė yra realistiška ir praktiška. Ji pripažįsta lytinius santykius prieš vedybas ir nebūtinai laiko santykius ilgaamžiškais. Tokia meilė – tai susitarimas tarp partnerių, sutartis, kuri, kaip bet kuri kita, gali būti bet kada nutraukta.
Naujoji šeima nebesistengia apginti narių nuo išorinio pasaulio spaudimo. Priešingai, vaikai ir paaugliai skatinami susidurti su išorinio pasaulio tikrove kuo jaunesnio amžiaus. Vaikų vystymasis „skubinamas“. Iš dalies tai rodo geranoriškas tėvų intencijas, nes padeda vaikams susidoroti su informacijos antplūdžiu ir pagundomis, kurios užplūsta juos už ir taip perregimų šeimos gyvenimo ribų.
Dabar tėvystė – tai veikla, kuria tėvai dalijasi su kitais žmonėmis už šeimos ribų. Tai nebėra instinktas, kuris „ima veikti“ gimus vaikui. Dabar tai – išmokstami auklėjimo metodai.
Dabar tėvai suvokia, kad „taip, kaip savaime išeina“, ne visada vaikams yra gerai. Kai kalbate su vaiku opiu klausimu, galite rasti būdą pasakyti mažiau skausmingai. Yra ir drausminimo būdų, kurie nesumenkina vaiko savigarbos. Šiuolaikinių tėvų problema – pasirinkti iš daugybės knygų ir žiniasklaidos siūlomų patarimų. Dauguma patarimų skamba įtikinamai, bet kas garantuos, kad jie teisingi? Ir kurie teisingi?
Vaikas yra gerbiamas, bet vaikiškos nekaltybės, tyrumo suvokimas virto vaiko kompetencijos suvokimu. Vaikai kasdien susiduria su nemaža doze atviro smurto, seksualumo, prievartos vaizdų – ar jie tebėra tyri?
Gal dėl to, kad patys nebepajėgiame kontroliuoti aplinkos poveikio, suvokiame vaikus kaip gebančius susidoroti su visa šia medžiaga. Tuomet ir nūdienos paauglių negalime laikyti nebrandžiais. Jie išprusę: nusimano apie pasaulį, žino apie seksą, narkotikus, nusikaltimus ir dar daug daugiau. Taip patogiau tėvams, besiskundžiantiems laiko trūkumu. Paauglių išprusimas leidžia tėvams nusimesti atsakomybę: jie leidžia patiems paaugliams nustatyti ribas, nevadovauja ir nekontroliuoja. Vis dažniau paaugliai paliekami patys sau.
Teismai šiandien rūpinasi vaikų ir paauglių teisėmis. Jie gali paduoti tėvus į teismą, išreikšti valią, spręsti dėl lankymo teisių.
Kur link judame?
Mes judame realistinio visų šeimos narių suvokimo link to, ką galima būtų pavadinti gyvybinga šeima, kur vertinamas šiuolaikiškas buvimas kartu ir ankstesnioji šeimos autonomija. Skiriama dėmesio didėjantiems vaikų sugebėjimams ir kartu teikiama tėvų pagalba ir parama. Paaugliai suvokiami kaip bręstantys, vis labiau išprusę, bet pripažįstamas ir suaugusiųjų vadovavimo, suteikiamos krypties ir ribų poreikis. Laikraščių ir žurnalų publikacijose pripažįstama žala, kurią vaikams sukelia nerealūs pasiekimų lūkesčiai.