» Akmens paukščiai

lėlininkas | 2009-08-08 - 15:01:15

Buvo keistas ruduo. Paukščių formos panašėjo į nedidukes skulptūrėles, kuriomis jis išpuošdavo savo verandą. Tik kirai ir žuvėdros man visada labiau priminė neskaitytų knygų dulkių kamuolius. Veranda buvo gelsvai rausva, todėl ruduo niekada iš ten neišeidavo. Jis niekada nekalbėdavo, o akyse regėjo tiktai boluojančių varnų plunksnas. Praleisdavau daug laiko su juo. Dažniausiai sėdėdavome ir gerdavome erškėčių arbatą. Kartais stipriai perverdavo širdį žiūrint į jį, tokį pasiklydusį.

Pamanydavau, kad gal dėl arbatos, tikriausiai tam lopinėly, kurį nuskynėme džiovinimui, persivėrė širdį erškėčių paukštelis. Tai buvo pirmas ir paskutinis ruduo, kai jis kažką mėgino užrašyti juodomis raidėmis savo odinėje užrašinėje. Rankoje laikė žąsies plunksną ir rašė. Daug kalbėjo raidėmis apie jūrą ir jos horizontą. Kad tik ten horizontas pasidažo lūpas, kad tik ten naktimis gali matyti, kaip mėnulis apšviečia žvaigždės kišenėje įstrigusį kiriuką. Jei galėčiau matyti jo, jis man būtų panašus į mažą dulkių kamuolėlį.

Kartą pasiėmiau karutį ir nuriedėjau parinkti akmenų skulptūrėlėms. Nemažai radau tąkart, prietemoje vos įžiūrėjau mažą keliuką, kurį ne tiek mačiau, kiek girdėjau. Būdavo tiek prikritę mažų šakelių, kad garsas priversdavo užsimerkti. Niekada nebuvau pasiklydęs, orientuodavausi pagal mūsų švyturį.

Kai buvau gerokai mažesnis, jis dažnai lygindavo švyturį su įvairiausiais dalykais. Įdomiausias buvo – Šventoji Kirmėlė. Tik po tiek metų imu suprasti šių žodžių tikslumą ir grožį. Pats įsivaizduodavau, kad švyturio viršuje gyvena begalė angelų, kurių aureolės ir šviečia gelsvai naktyje kaip jonvabalių šviesuliukai.

Mano surinkti akmenys jam netiko. Jis apčiupinėdavo kiekvieną. Ramiai braukdamas senom rankom per jų glotnius ir šiurkščius kūnelius, švelniai liesdamas kiekvieną išsišokimą, kiekvieną duobelę ir posūkį. Man belikdavo tik sėdėti prie mažo staliuko, kuris buvo skirtas keliems puodeliams arbatos, ir įdėmiai stebėti jų pašnekesį. Kažkada jis man sakė, kad paukščių skulptūrėlės negalima iškalti iš bet kokio akmens. Neva kiekvienas akmuo turi savo gyvūno atitikmenį. Vieni čiulba, kiti riaumoja, kiti gieda, kiti tiesiog tyli. Dažnai tyli nebylios lakštingalos, kurios nuo pat paukštiškos kūdikystės neišleido nė vieno gražaus garselio, nė vienos dailios giesmelės.

Apmąstydavau kas vakarą jo žodžius, jo nebyliai tariamus, iš visatos patekusius pro raukšlėtą kaktą. Jis nemėgo nieko taisyti, amžinai paskęsdavo savo naktinėje zonoje ir sėdėdamas linguodavo. Galėdavo pralinguoti ir visą dieną. Niekada nepavargdavo. Jis buvo aklas ir niekada nekalbėdavo, o tas ruduo kažkaip keistai jį prakalbino, raidės tarsi lapai dailiai guldavo ant seno popieriaus, kuris buvo įrištas į odinį viršelį. Graži buvo jo užrašinė ir skulptūrėlės.

Vieną rytą užtikau jį taisantį duris, neva vėjas stiprėja, perpučia kiaurai. Nepajus, kaip žvakę užpūs ir teks naktinėti dviguboje tamsoje.

Neužilgo jis pasimirė. Nebuvo daug gėlių ir žmonių nebuvo. Palaidojom jį prie didelio akmens, kurį laikė tinkamam momentui. Žadėjo iškalti vėžlį. Veranda ir dabar gelsvai raudona, tik rudens nebebūna tokio. Galiu prisiekti, kad mačiau, kaip akmeniniai paukščiai kilo vienas po kito virš jūros. Sklandė. Suko ovalą virš seno žvejybinio laivo, paskui pliumptelėjo į vandenį. Visi iki vieno. Neilgai, po to dingo ir švyturys. Žmonės šnekėjo, kad kažkas slapčia nugriovė, bet negirdėjau jokio triukšmelio, nieko negirdėjau. Tik tai, ką žmonės šnekėjo.

Kartais pabundu vidury nakties. Marškinėliai šlapi nuo prakaito. Jaučiu, kaip mėnulio šviesa lūžta nuo lango.

Stebėjau vieną naktį didelį akmenį, iš kurio turėjo būti iškaltas vėžlys. Paminklų kalėjas žadėjo atvažiuoti ir iškalti viską kaip reikia. Vardą, gimimo metus ir mirties datą. Dar vieną kitą žodį apie amžiną poilsį. Keistas to akmens panašumas į vėžlį. Jei nebūčiau matęs, kaip kyla paukščiai ir iš sielvarto žudosi jūroje, nepatikėčiau tuo, ką mačiau visai neseniai – akmuo nuropojo ir liko tik kapas. Nuo lietaus susmukusi žemė ir jokio akmens. Nei datų, nei vardo. Jis nebūtų taip skriaudęs akmens. Ant vėžlio kiauto skaičiai ir raidės nelabai tinka.

Jis sutvarkė duris, kad vėjas neliestų liepsnos, ir pasimirė. Žmonių daug nebuvo, tik paukščiai. Smėly. Prie jūros buvau radęs švelniai nugludintų akmenų krūvelę. Apie tai žmonės nebūtų turėję laiko kalbėti, bet aš žinau, kad tai ne kas kita, o vėžlio kiaušiniai. Ir paukščiai tąkart jau nebeskraidė.