» Ak tie žolynėliai

mmuntas | 2010-05-25

Guliu iš pačio ryto tame pasiesartyje, kur jau vakar nupjauta, skystoka žolė čiužėjo.
Prie aukštokų karklų pririšau paklodės kampus. o pats to braškančio šienelio, apačioje pasitiesiau.
Šviežutėlis L. Rytas dar kvepia dažais, o aš planavau vienas, niekam netrukdant, pastudijuoti D. Kedžio istoriją, nes ten prirašyta visokiausių nuomonių.
Vos tik įsitaisiau - prisitaikiau prie esamų patogumų, kaip ausys pagavo keistus garselius:
- Zy-zy-zy, cvakt ir turiu antakyje, atskridusį vokišką naikintuvą. Ploji laikraščiu ir tas nusirita,
bet matau, kad bus ne skaitymas, nes uodai greitai renkasi, lyk į puotą būtų pakviesti.

Kilsteliu galvą ir nustembu:
Vakar pjautas vitamininis šienelis, jau vos ne visas kupetose. Pusnuogė Davatkėlė įsmeigė
grėblio kotą į žemę ir sparčiu žingsniu artinosi prie karklų krūmo. Išsitiesiau aukštelnikas ir
stebiu, kaip šlapia nuo prakaito liemenėlė, įskriejo į pačią karklo viršūnę.
- Vistiek nėra nei gyvos dvasios - tarė pati sau ir pradėjo bristi į Siesarties upelį.

Vos įbridusi porą žingsnių smuktelėjo kelnaites žemyn, bet tuoj vėl užsimovė:
- Ai, šlapios, tai nors kiek prasi skalaus.
Mane tai siutino, juk aš pasirinkau ramią vietelę, o dabar net styptelėjo.
Jau kėliausi ir norėjau bėgti iš paskos, bet protas užtraukė man stabdžius.
Tai dar persigandusi apkaltins bandymu išprievartauti. Padėjo straipsniai apie Kedžius.

Palaukiau kol nusiprausė ir tada norėjau kultūringai pakalbinti, bet nespėjau. Ant kranto išlipo jau kelnaites rankoje nešina ir atsistojusi priešais mano būstą pradėjo kelnaites sukti tarp rankų.
- Galvojau ir tu Maryte, šieną grėbsi, ale kaip žinai... Davatkėlė žengė dar porą žingsnių ir aiktelėjo:
- Vajėzus Marija, tai tas pilvūzas, jau su stačiu - laukia. Galvojau, kad Jurgio Marytė čia deginasi, tai nė nesi dabojau.
-Tai lyk aš, pirmas čia įsikūriau - Davatkėle ir užmečiau ant pilvo galo laikraštį.
Tai man nudžiūti vistiek leisi, kur aš dabar nuoga vidurį lauko - prašo Davatkėlė.
- Išpurtyk iš viršaus man liemenėlę ir galėsime pasišnekėti, - paprašė jau visai nurimusi kaiminka.

O aš nieko nemyliu, tik žiūriu į visus ir stebiu kuris kurį myli - pradėjo prisėdusi Davatkėlė. Aš tai bijau mylėti šiais laikais, baisu...
Kad ir nėra ką mylėti. Jai pasakysiu myliu uošvienę, kokia ji gera, tuoj akis į mane - o kuo ta uošvienė jau tokia gera?
Niekuo nesiskirs jai pasakysiu myliu brolienę, ar vyro seserį, draugę labai myliu, klasiokę, kaimynę. Visi pirštu į mane ir visi choru, lez-bėėė.
Jai pasakysiu kad labai myliu mažus vaikiukus, nesvarbu ar mergaitė ar berniukas, visi badys pirštu, rėks pedofiiilėėė eina. O jai pasakysiu kad myliu tik vyrus, vėl blogai visi - rėks, kekšė, ku.. va, paleistuvė, prostitutė ir t. t.
Tai ką gali mylėti šiais laikais, aš tik save myliu, nieko daugiau nemyliu - tik save, ir tik save. Taip kad jus man čia visi įtartini, visi kažkokie netos pakraipos. Juokauju žinoma. Mylėkit vienas kitą ir vaisinkitės kol Dievulis iš musu neatėmė sėklų ir gimdų. O tada tai tikrai liūdnas butu ant šios žemelės gyvenimėlis. Taip kad džiaukimės, ką davė ir ką turim - šioje žemelėje - viskas mūsų.
- O jei paleidus tas sėklas pavėjui, gal darbininkų Lietuvoje pridygtų? - vyptelėjau įsidrąsinęs ir aš, nutraukdamas nuo palapinės laikraštį.
Geriau pasėkime natūraliai - mirktelėjo Davatkėlė. Tai jokia ne nuodėmė.





Atgal